Kai klaus kas tavo Dievas

Kai klaus kas tavo Dievas, tylėk.
Nepasakok.
Nerodyk kur atkasei jį iš kapo,
jau virtusį akmeniu,
kiaurom akiduobėm,
pravira burna.
Slėpk kruvinus pirštus,
žemių pilnas panages.
Neišsiduok,
kad atkapstei 
iš po velėnos
plikomis rankomis.
Nutylėk, kad dabar lyja.
Jo akiduobės pilnos drėgmės.
Ji tykšta ir varva.
Žolė ten vešlesnė.
Burnos ertmėj pilna lietaus,
Joje lyg liežuvis
kirmėliukas rangosi.
Neprasižiok,
kad dieną Dievo kakta
nuo saulės įkaista,
o naktį atvėsta.
Tylėk ir tylėk.
Ženklais rodyk,
kad esi nebylys.
Kad kvailelis.
Nesupratai klausimo.
Meluok. Slėpk.
Veidmainiauk.
Daryk bet ką,
tik neišduok savo Dievo.
Nepasiduok sentimentams.
Jei apniks abejonės,
prisimink kaip baigės
Drebulei ir Hefaistui.

(Jie geba mylėt tik tą,
ką patys suranda
ir kruvinais delnais atkasa.)

Kai klaus kas tavo Dievas, -
tylėk.
Kai sakys: koks tavojo Dievo vardas, -
tylėk.
Kai kamantinės: kur tavo Dievas gyvena? -
tylėk.

Nes viskas ką mes, žmonės,
temokam daryt su dievais -
iš pradžių pagarbint, pašlovint, pažaist, o kai nusibos -
nukryžiuot juos