Mūsų laikas

Jei kaimo gale dar keikiasi sodriai
ir bekelniai groja blatnųjų šansoną,
niekas neverčia sučiaupus lūpas
klausytis jo – eik sau oriai į šoną –
ir tegu juos velniai griebia devyni...

Juk nesi lietuvis beviltiškai tūpas...
Didelė laimė – savo Žemėj gyveni
ir neklausyk kalbų apie blogą orą,
bet stenkis, kad mylėti nedingtų ūpas,
todėl gegužy sakau lėtai ir rimtai:
 
kai susirinks ilgai nesimatę vaikai,
jie pamatys kaip elegantiškai čia
ir pakylėtai byra vyšnių žiedlapiai,
tikiu, nepamiršai: svarbiausia meilė,
o ne metai ir beviltiški skaičiai.