Jums nepatinka, kad stato bažnyčias? Niekuo negaliu padėti!

Neseniai po lietuviško interneto platybes paplito naujiena, kad planuojama statyti naują bažnyčią Vilniuje, Pašilaičiuose. Aktyviai padalyvavau ten vykusiose diskusijose ir galiu pasakyti, kad vėl eilinį kartą esu labai nusivylęs didelės visuomenės dalies elgesiu. Ir tai kelia baisų pasipiktinimą.

Turime labai daug žmonių, kurie nesupranta ir nenori suprasti tikinčiųjų bendruomenės poreikių. Jau ne pirmas kartas – panašias tikintiesiems nedraugiškas nesąmones stebiu jau nebe pirmą kartą. Praktiškai visada, kai tik paskelbiama, kad kažkas bus statoma religijai – bažnyčia, bendruomenės centras, krikščioniška mokykla ar panašiai.

Pradėti reikia jau vien nuo to, kad Pašilaičiai yra didžiulis Vilniaus rajonas, turintis virš 30 tūkstančių gyventojų. Ir gyventojų skaičius auga, plečiantis Perkūnkiemiui, priklausančiam tai pačiai seniūnijai. Gyventojų daugiau nei pvz. Utenoje – apskrities centre. Ir Utenoje bažnyčių yra kelios, net ne viena. Tuo tarpu Pašilaičiuise lygiai nulis! Nė vienos.

Ir kažkas dar drįsta piktintis, atseit, kam reikalinga bažnyčia? Tai įvertinkite gyventojų skaičių, ir įvertinkite tą faktą, kad dešimtis tūkstančių gyventojų turintis rajonas bažnyčios neturi! Atrodo, viskas ir taip turėtų būti aišku ir akivaizdu. Keista, kad ne visiems.

Problema yra žymiai platesnė, neapsiribojanti Pašilaičiais. Visuose sovietmečiu statytuose daugiabučių „komiblokiniuose“ rajonuose, kur gyvena didžioji dalis Vilniaus gyventojų, bažnyčių ilgą laiką nebuvo visai. Sunku tuo patikėti, bet taip – nebuvo. Ateistinė valdžia kryptingai stengėsi išguiti iš žmonių galvų tikėjimą Dievu ir pakeisti jį tikėjimu ideologija.

Bet dabar, ačiū Dievui, jau ne sovietmetis. Galime laisvai tikėti ir reikšti savo religinius įsitikinimus. Sovietinio išsidirbinėjimo ir priverstinės bedievystės klaidos pradėtos taisyti - pastatytos naujos bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse, Pilaitėje, Grigiškėse. Jau planuojama ir Pašilaičiuose.

Tačiau to yra maža. Kur dar Justiniškės, Šeškinė, Fabijoniškės, Baltupiai? Kiek Žirmūnuose bažnyčių? Kiek Karoliniškėse? O ten irgi masė žmonių. Iš kurių dauguma yra tikintys, labai nemaža dalis – ne tiktai tikintys, bet ir aktyviai praktikuojantys.

Ir kaip galima drįsti tokiam kiekiui žmonių sakyti „yra tų bažnyčių, labai norėsit – pavažiuosit“ (mačiau nemažai tokių „argumentų“). Žmonės, gėdykitės! Nuo kada visi tikintieji iš mikrorajonų privalo lėkti į Senamiestį, Centrą, į kitų rajonų benruomenių bažnyčias? Kas čia nenormalaus – turėti savo bažnyčią savame rajone, prie namų?

Kažkodėl statant kokį prekybos centrą, nekyla klausimas „o tai kam čia reikia, yra tų parduotuvių, reikės – pavažiuosit“. Kažkaip nemačiau. Nes parduotuvės gi labai gerai, ten fiziniai poreikiai, pamalonina pilvą ir kitas vietas, galima puoštis. Yra dešros, bulvių su akcija, apatinių ir viršutinių rūbų, papuošaliukų ir kitų nuostabių dalykų. Ne, parduotuvių reikia, tai sakralų ir nekvestionuojama! Ten gi akcijos! Ir atrakcijos!

Reikėtų suprasti pagaliau, kad yra šalia jūsų didelis kiekis žmonių, kuriems rūpi ne tik prikimšti pilvą, gražiai apsirengti ir papramogauti. Aišku, aš jokiu būdu nesakau, kad to nereikia – žinoma, kad reikia. Bet šalia to, egzistuoja ir kiti – dvasiniai poreikiai, kurie yra svarbūs tikrai ne mažiau. Ir jie turi būti užtikrinti, ne palikti užribyje kaip sovietmečiu.

Kiti labai piktinasi, kad reikia darželių ir mokyklų, o čia stato bažnyčią. Taip, reikia darželių, mokyklų, bažnyčių, tų pačių prekybos centrų – visko reikia. Kodėl kažkas turi būti išskirta, kaip „nesvarbu“? Visos visuomenės grupės turi turėti tai, kas jiems būtina.

Nėra nė vienos įstaigos, kuri būtų reikalinga 100 procentų visiems. Net tos pačios mokyklos ir darželiai – ne visi yra vaikai, ne visi jų turi. Degalinės – ne visi vairuoja. Prekybos centrai netgi – gal kažkas auginasi savo daržoves, o mėsos nevalgo. Naktiniai klubai – ne visi ten eina pramogauti. Tautinių mažumų centrai – ne visi priklauso tautinėms mažumoms. Taip, ir bažnyčios – ne visi yra tikintys, ne visi eina į jas, sutinku. Bet jeigu yra pakankamai nemažas kiekis žmonių, kuriems to reikia – reiškia, turi būti!

Labai daug kas galvoja, kad šiais laikais žmonės neina į bažnyčias, kad ten neina jauni žmonės, kad eina tik per šventes, arba juokingiausias mano matytas argumentas – „eina tik lenkai“ (tarsi jie tai jau ne žmonės). Na jau atleiskite – taip gali sakyti tik tie, kurie yra tolimi religijai ir patys niekada nebūna bažnyčiose.

Nueikite į bet kurią Vilniaus bažnyčią sekmadienį – jos būna pilnos. Netgi paprastomis dienomis būna nemažai žmonių. Ir jaunų šeimų su vaikais. Ir tikrai toli gražu ne „vieni lenkai“, kaip kažkam vaidenasi. Esu girdėjęs net ne apie bažnyčias, bet apskritai apie Vilnių iš kai kurių nevilniečių, kad „pas jus ten vieni lenkai“, kas aiškiai rodo, kad žmogus Vilniuje nelabai būna ir nelabai žino miesto realijų. Pasikartosiu – nieko prieš lenkus neturiu, bet sakyti apie miestą su beveik 70 proc. lietuvių, kad „vieni lenkai“, yra absoliutus susipykimas su realybe. Ir šiuo atveju, jis išprojektuojamas į bažnyčias, į tikinčiuosius.

Dažnai mėgstama sakyti, kad naujos bažnyčios atseit „baisios“, ir tik senosios bažnyčios yra tikros. Labai panašiai liaudyje mėgstama kalbėti apie bet kokios paskirties modernius pastatus – „oi sĘubas, vėl stiklainis, o Senamiestyje tai bent gražu“. Na nestatys juk 2024 metais, XXI amžiuje, taip pat kaip statydavo viduramžiais ar renesanso laikais. Būtų keista, jei dabar statytų kokią gotiką ar baroką. Taip, gražu, bet tai kitas laikmetis. Dabar kitos technologijos, mados ir stiliai. Negalime būti prisirišę prie architektūrinės raiškos, kuri buvo prieš šimtus metų.

Aš sutinku, kad dažnai kaip neigiamas pavyzdys rodoma Viršuliškių J. Matulaičio bažnyčia tikrai išoriškai nėra didelės elegancijos pavyzdys (na, bent man), bet yra tikrai puikių naujų bažnyčių pavyzdžių. Netgi provincijoje – Pabradės efektinga nauja bažnyčia ant kalno, Ignalinos sąlyginai nauja bažnyčia, toje pačioje jau minėtoje Utenoje yra graži nauja bažnyčia – apvali, raudona. Nesąmonė sakyti, kad „dabar viskas negražu, tik seniau buvo gražu“.

Ir dar – „reikia melstis namuose“. Taip, be abejo, namuose reikia melstis. Apskritai melstis mintyse galima bet kur, kur tik kyla poreikis. Bet bažnyčiose vyksta bendros mišios, priimami sakramentai (išpažintis, komunija, santuoka ir t. t.) Visa tai irgi reikia daryti namuose? Taip sakyti gali tik tie, kurie neypatingai išmano apie religiją ir nelabai supranta tikinčiųjų bendruomenės poreikių.

Na ir žinoma, kaip gi be šito – „Dievo nėra, jūs tikite pasakomis“. Dievo egzistavimo iš mokslinės pusės niekas moksliškai nei patvirtino, nei paneigė. Turiu omenyje abraominių religijų Dievą/Allah/Elohim kaip visur esantį, kuriantį bet nesukurtą (galima palyginti su pirminės energijos forma), o ne religiją pajuokiančių labai mėgstamą „senį ant debesies su žaibu“ (tas „senio ant debesies su žaibu“ įvaizdis perimtas iš ikikrikščioniškų indoeuropietiškų kultų, ir su krikščionybe neturi nieko bendro).

Gal negaliu moksliškai įrodyti Dievo egzistavimo, bet lygiai taip pat ir jūs, netikintieji, neturite įrodymų Dievo neegzistavimo! Todėl nereikia išankstinių išvadų apie „pasakas“, nes mes labai daug ko nežinome. Kodėl tikime į Dievą – galėčiau išdėstyti labai daug argumentų, bet tai gautųsi antras ilgas straipsnis, todėl dabar nesiplėsiu, bet kada nors parašysiu. Laukite.

„Oi tai dasigyvensim, kad ir mečetes tuoj statys“. Na ir ką? Jei Lietuvoje susiformuos nemaža musulmonų bendruomenė – nematau nieko baisaus, jei pastatys ir mečetes. Islamo religija yra artimai giminiška krikščionybei, garbinantį tą patį Dievą/Allah, turinti tas pačias dorybes ir nuodėmes, pasaulio pabaigoje laikianti Jėzaus/Isa antrojo atėjimo. Priešinti giminiškas religijas gali tik visokie fanatikai (iš abiejų pusių), kuriems išorinė religijos forma svarbiau už jos turinį.

Aišku, jokiu būdu nesityčioju ir nekolioju ateistų. Pažįstu jų daug, normaliai bendraujame. Nemanau, kad jie blogesni žmonės, ir religija turi gėrio ar dorovės monopolį. Bet yra tam tikrų ribų – nemanau, kad su ateiste mergina kurčiau šeimą, auginčiau ir auklėčiau vaikus. Ir toks mano pasisakymas nieko nediskriminuoja – ką jau ką, bet tokius dalykus, su kuo man kurti gyvenimą, tikrai sprendžiu tik pats. Tiesą sakant, net su musulmone ar judaiste (kaip giminiškos abraominės religijos atstove) rasčiau kur kas daugiai sąlyčio taškų, nei su ateiste. Ir čia turiu omenyje ne tuos sąlyčio taškus, apie kuriuos kai kurie dabar pagalvojote, savo nedoromis mintimis.

Kai kuriems (jokiu būdu nesakau, kad visiems) ateistams reikėtų išmokti vieno dalyko – gerbti tikinčiuosius ir suprasti, kad jų bendruomenė turi poreikių, tokių kaip naujos bažnyčios. Netikite – jūsų teisė, bet negalima atimti tos teisės iš kitų. Gyvename demokratiškoje šalyje.

Manau, kad bažnyčia Pašilaičiuose tikrai bus, bus ir Karoliniškėse, Fabijoniškėse bei kitur, kur jų dar nėra, bet tikrai yra didelis poreikis. Religija Lietuvoje tikrai labai gyva ir stipri, ir pats asmeniškai tikrai savo jėgomis prisidėsiu prie to, kad ji ir išliktų gyva ir aktyvi – vienas žmogus gal nesutvarkys pasaulio, bet prisidėti prie bendro reikalo tikrai gali. Kartu mes jėga! Ir jei pamatysiu kažką lipant ant mano religijos interesų – tikrai neliksiu nuošalyje! Galite tuo neabejoti.