Jurgis Baltrušaitis – poetas simbolistas, pradėjęs savo kūrybinį kelią rašydamas rusų kalba. Rusiški eilėraščiai pirmą kartą išspausdinti 1899 m. Vėliau, lyg norėdamas atsiteisti tautai ir gimtajai kalbai, J. Baltrušaitis per trumpą laiką (1940-1943 m.) Paryžiuje parašė tris lietuviškų eilėraščių rinkinius (Ašarų Vainikas I-II dalys, Aukuro dūmai) ir poemą (Įkurtuvės). Šie eilėraščiai meistriškai užbaigė ir pagilino tai, kas buvo anksčiau sukurta. Jie priklauso geriausiems J. Baltrušaičio kūrybos posmams.
Rašytojas gimė 1873 m. Paantvardžių kaime (Jurbarko rajonas). 1885 - 1893 m. mokėsi Kauno gimnazijoje. 1893 – 1898 m. studijavo Maskvos universitete fizikos ir matematikos fakultete, lankė istorijos ir filologijos fakultetų paskaitas. 1900 m. su S. Poliakovu atidarė leidyklą „Скорпион“, 1900 - 1920 m. dalyvavo rusų literatūriniame gyvenime, Maskvos Lietuvių draugijos ir Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto veikloje. Bendradarbiavo su rusų ir užsienio rašytojais bei teatralais A. Čechovu, M. Gorkiu, V. Ivanovu, K. Stanislavskiu, V. Mejerholdu, A. Tairovu, E.G. Kregu. 1900 - 1914 m. keliavo po Vakarų Europą. 1915 - 1917 m. kartu su B. Sruoga ir M. Gorkiu rengė lietuvių literatūros rinkinį bei lietuvių liaudies dainų rinkinį rusų kalba (jie nebuvo išleisti). 1919 m. tapo Visos Rusijos Rašytojų sąjungos pirmininku, o 1932 m. - Kauno universiteto literatūros garbės daktaru. 1920 - 1939 m. buvo buržuazinės Lietuvos pasiuntinys Tarybų Sąjungai, o nuo 1939 m. - Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Prancūzijoje.
Pirmosios lietuviškos poezijos knygos išleistos tik 1942 m. Po mirties išleistas lietuviškosios poezijos rinkinys Poezija (Bostonas, 1948 m.). Pilniausias lietuviškosios poezijos rinkinys Poezija išleistas 1967 m.
J. Baltrušaitis į rusų kalbą išvertė ir redagavo daugelį G. D‘Anuncijo, K. Hamsuno, G. Hauptmano, H. Ibseno, M. Meterlinko, F. Nyčės, A. Strindbergo, R. Tagorės, O. Vaildo ir kitų autorių dramų, prozos, filosofijos veikalų; išvertė Dž.G. Bairono, R.L. Stivensono, Dž. Tompsono, Š. Rustavelio, J. Fichmano ir kitų poetų eilėraščių, lietuvių liaudies dainų, keletą lietuvių poetų eilėraščių.
Bendradarbiavo leidžiant tokius žurnalus ir laikraščius kaip „Журнал для всех“, „Русская мысль“, „Москва“ „Правда“, „Русь“, „Русское слово“, „Раннее утро“, „Dienovidis“, „Genys“, „Kūryba“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Pradalgės“, „The Mask“ ir kituose; leidžiant almanachus, antologijas bei proginius rinkinius. Muziką su J. Baltrušaičio tekstams rašė rusų kompozitoriai A.Archangelskis ir A.Borchmanas.
Jurgis Baltrušaitis mirė 1944 Paryžiuje, palaidotas Mon Ružo kapinėse.
J. Baltrušaičio poezija priklauso simbolizmo krypčiai. Jo poezijos simbolizmas remiasi lietuviškomis pasakomis, padavimais, liaudies dainomis, gimtinės peizažais. J. Baltrušaičio eilėraščių gilus turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, paprasta kalba, neperkrauta įmantrybėmis. Poezijoje atgimsta romantinė senosios Lietuvos vizija.
Kūrybos bruožai:
J. Baltrušaitis, kaip ir kiti rusų simbolistai, savo kūrybą grindė filosofo V. Solovjovo teze: viskas, ką matome, yra „tik atspindys, tik šešėlis to, ko nematome akimis“. Virš empirinės tikrovės kyla aukštesnė ir tobulesnė būtis, kuri sudaro laikinų ir praeinančių dalykų esmę. Pajusti šitos amžinos būties alsavimą, ištirpti jos begalybėje, neturinčioje nei laiko, nei erdvės, - svarbiausias poeto simbolisto siekis.
J. Baltrušaičiui pasaulis egzistavo kaip vientisa ir darni harmonija, kur mažiausia dulkė yra visuotinumo dalis. Žemė, jūra, žmogus - tik „paslaptingos, džiugios pasaulio melodijos“ atkarpos. Šita melodija sujungia žmogų su žvaigžde ir žemės grumstu, su gėlės žiedu ir begalybe. Rusų romantinės poezijos įvaizdžiai (jūra, gelmės, naktis, žvaigždės, vėjas, audra), perkelti į transcendentinį pasaulio regėjimą, virto visatos beribiškumo ženklais. Kosminės begalybės stebėjimas, amžinybės ilgesys, žmogaus egzistencijos laikinumo nuovoka, dieviškumo ir žemiškumo priešprieša - charakteringi simbolizmo motyvai – J. Baltrušaičio lyrikoje jungėsi su žemdirbio ištverme. Jo eilėraščiai skambėjo kaip elegiški himnai, sukurti skausmingai iškilmingu tonu ir įsakmia pasiaukojimo bei didybės ritmika. Susikaupimo rimtis ir laukų tyla, nedrumsčiama civilizacijos triukšmo, santūrus pasaulio pastovumo jutimas visuotinumo ryšyje tarp laukų gėlelės, žmogaus ir „dienų audėjo“, filosofinė būties simbolika, nukalta iš kaimo realijų (artojas, verpėja, sėja, pjūtis), rusų poetams ir kritikams atrodė „lietuviškos išminties“ raiška, kupina šiaurietiško asketiško grožio.
Lietuviškoji J. Baltrušaičio lyrika - natūrali jo rusiškos kūrybos tąsa, pakartojusi daugelį temų, vaizdų, nuotaikų. Žmogus ir smilga, dūzgianti bitė ir dangaus žydrynė - vientisos „visatos sutartinės“ elementai. Mažiausiame mirksnyje švyti „amžių gija“. Viskas, kas žemėje gimsta, turi „irti, linkti ir blėsti“, bet galutinai negali pražūti, „Nes, kas pasėta, nenyksta“. J. Baltrušaitis rašo himnus „dienų audėjui“, iš kurio mįslingų rankų kyla „dienos kaitra, dienos šešėliai ir žvaigždės“, nuolat grįžta prie krikščionybei būdingos dieviško ir žemiško antitezės, kviečia žengti per mirties slenkstį į amžiną laisvę ir tobulybę.
Lietuviškuose J. Baltrušaičio eilėraščiuose, rašytuose karo metu, atgimė romantinė senosios Lietuvos vizija. Poetui vėl skambėjo „dusli giesmė iš praeities - vaidenosi šventosios girios, aukuro dūmai, lėta krivių eisena. Tik toji praeities legenda - be šlovės karūnos. Poetas matė Lietuvą vargo ir kančios kelyje. Jo eilėraščiuose lietuvių tauta - tai vargdienių tauta, kurios vienintelis turtas - „žemė žiemkentė“, vienintelė jėga - kantrybė.
Tokį Lietuvos regėjimą įspaudė į poeto sąmonę ne tik sovietinė Lietuvos okupacija ir karo baisybės, bet ir skurdžios vaikystės atsiminimai. Lūšnelė šiaudiniu stogu, ūžiančios girnos, skalsus artojo valgis ir nesibaigiantys vargai – J. Baltrušaičiui buvo tikrosios Lietuvos simbolis.
Poetas manė, kad vargas, neišvengiama žemiškosios būties dalis, apvalo žmogų nuo visko, kas tuščia, menka ir nereikalinga, išgrynina jo sielą, pakelia per skausmą ir ašaras į dvasines aukštybes. Moralinės vertybės poetui buvo susijusios su vargu. Visa poeto moralinė filosofija susijusi su kančios kultu, būdingu simbolizmo poezijai.
J. Baltrušaičio lietuviškų eilėraščių stilistika taip pat augte įaugusi į patriarchalinio Lietuvos sodžiaus daiktus ir žodžius. Jo lyrikoje atgimė gimtosios lūšnos rakandai, seniai išnykusio gyvenimo tvarka ir kvapas. Iš motinos šnekos, užsikonservavusios vaiko atmintyje, iš senųjų lietuviškų knygų jis nusikalė savitą poetinės kalbos būdą, dvelkiantį gūdžia senove, per amžius susiklosčiusia tvirta ir lėta valstiečio galvosena, pirmykščiu lietuviško žodžio sodrumu. Jo eilėraščiai iškaišyti rečiausiais žodžiais, posakiais ir formomis: perlenkis, džiugulis, možis, troškis, purkšmenos, draugbrolis, svambūs žingsniai, žiburiai sužerplėjo, graudis kembsta, mirksnio keras, nueitumbei...
J. Baltrušaičio lyrikos stilius, išaugęs iš XIX a. pabaigos liaudies kalbos būdo ir senosios literatūros (S. Daukanto, A. Baranausko) tradicijų, buvo rupios ir gruoblėtos faktūros. Rusiškų jo eilėraščių poetika - itin sklandi, muzikali, perdėm literatūrinė, mankštinta ir išblizginta kelių poetinių kartų, o lietuviškuose eilėraščiuose atsivėrė primityvaus vaizdingumo klodas, pagrįstas senosios agrarinės kultūros atmintimi. Baltrušaitis sugebėjo atkurti lietuvio žemdirbio lyrinį jausmą, prisigėrusį aplinkos spalvų ir ieškantį viską aprėpiančių simbolių, dvelkiantį giliu pastovumu, rimtimi, dvasine ramybe, kurios neužgavo miesto triukšmas ir individualistinė autoanalizė.
Savo lietuviškoje lyrikoje J. Baltrušaitis jautė pareigą skelbti išganingą tiesą ir paguodą pavergtai tautai. Neretai jis kreipdavosi į skaitytoją didakto tonu, anksčiau jam svetimu. Į eilėraštį paplūsdavo pamokantys samprotavimai, reiškiami nelanksčiomis sakinių grandinėmis. Minties ekspresija lietuviškuose eilėraščiuose jau nebebuvo tokia jauna, gaivalinga, ir kai kurie eilėraščiai nebeįgaudavo lakios dinamikos, artėdami savo nedarnia forma į XIX a. pabaigos poeziją.
Iš lyrizmo sferos J. Baltrušaitis išbraukė intymaus gyvenimo ir asmeninių emocijų analizę. Poetas beveik nekalbėjo apie save ir savo vardu. Autoriaus susijaudinimas tarsi nuasmenintas, bet geriausiuose eilėraščiuose („Nemunas“, „Ramunėlė“, „Lūšnos daina“, „Rudens vargonėliai“, „Nemigas“, „Girios melodija“) jis siūbuoja kaip nerimastinga požeminė banga ir teikia poetinės energijos griežtam ir santūriam jo lyrikos intelektualumui.
Lietuviškoji J. Baltrušaičio lyrika, pavėluotai įsiliejusi į lietuvių literatūrinį gyvenimą, jau nesukėlė kokių nors meninių pervartų, tuo tarpu rusiškoji jo kūryba buvo veiksmingas novatoriškų ieškojimų akstinas pirmajai lietuvių modernistų kartai.
Bibliografija:
Visuotinė meno istorija. - Kaunas : Šviesa, 1992. - 2 tomai.
Poezija. - Vilnius : Vaga, 2004. - 374 p. [kiti leidimai: 1967]
"Apimti žmogų iki dugno" : estetika, literatūros kritika, vertinimai. - Vilnius : Aidai, 2001. - 303 p.
Menka, ką tu vien protu žymi... : poezija. - Kaunas : Vada, 2000. - 132 p.
Žiurkės įkurtuvės : [poema-pasakėčia]. - Vilnius : UAB "Meralas", 1998. - 39 p.
Lelija ir pjautuvas : poezija / [iš rusų kalbos vertė Linas Broga]. - Vilnius : Vaga, 1996. - 311 p.
Žemės laiptai : [elegijos, giesmės, poemos] ; Kalnų takas / vertė Linas Broga. - Vilnius : Vaga, 1973. - 278 p.
Ašarų vainikas. - Kaunas : MCMXLII valstybinė l-kla, [1952]. - 126 p. [kiti leidimai: 1941]
Poezija. - Bostonas : Kun. P.M. Juras, 1948. - 270 p.
Žemės pakopos = Zemnyja Stupeni : elegijos, giesmės, poemos / iš rusų k. vertė J. Valaitis. - Tiubingenas : A. Urbonas, J. Kapočius, 1947. - 157 p. [kiti leidimai: 1911]
Dvasiškoji komunija. - Seinai : Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir B-vės sp., 1913. - 23 p.
Įkurtuvės : poema-pasakėčia. - [Kaunas], [1911]. - 48 p.
Vertimai į rusų kalbą:
Лилия и серп : стихотворения. - Москва : Худ. лит., 1989. - 399 p.
Дерево в огне : стихи. - 2-е изд. - Вильнюс : Vaga, 1983. - 319 p. [kiti leidimai: 1969]
Apie J. Baltrušaitį:
Imk, klajokli, žibintą vilties : poeto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio gyvenimo kronika / Laimonas Tapinas. - Vilnius : Alma littera, 2000. - 517, [2] p.
Jurgis Baltrušaitis : poetas, vertėjas, diplomatas / [redaktorė Donata Mitaitė]. - Vilnius : Liet. literatūros ir tautosakos inst., 1999. - 145, [2] p.
Jurgio Baltrušaičio pėdos gimtinėje / Gintauta Kievišienė, Vytautas Kutkevičius, Nijolė Norkienė. - Jurbarkas : Šviesa, [1997]. - 15 p.
Su Jurgiu Baltrušaičiu / Viktorija Daujotytė. - Vilnius : Regnum, 1994. - 143 p.
Юргис Балтрушайтис : монографический очерк / Виктория Дауётите. - Вильнюс : Vaga, 1983. - 325 c.
Jurgis Baltrušaitis : (monografija) / Viktorija Daujotytė ; redakcinė kolegija: G. Adomaitis, P. Česnulevičiūtė, D. Sauka. - 1974. - 304 p.
Nuorodos:
Jurgis Baltrušaitis „Lietuvių klasikinės literatūros antologijoje“:
http://anthology.lms.lt/texts/40/autor_l.html
Jurgis Baltrušaitis - rusų poetas „Stichijoje“:
http://www.litera.ru/stixiya/authors/baltrushajtis.html
Jurgis Baltrušaitis tinkle:
http://poezija.sdf-eu.org/baltrus.html
A. Mituzienė. „Tolimas ir artimas Jurgis Baltrušaitis“:
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/1/01baltru.html
